.

Po tėvų vakarienės viename iš restoranų ir nuostabiosios žinios paskelbimo praėjo keletas savaičių. Nors mergina ir buvo įsitempusi ir darbui rodėsi laiko šiuo gyvenimo etapu nebuvo , pavesti savo užduočių kitiems negalėjo. Ir kad ir kaip pyko ant tėvo ir visos savo giminės nors ir nenoromis devintą valandą ryto jau stovėjo netoli savivaldybės esančioje kavinukėje. Čia buvo begalo jauku, žmonių buvo mažai o Ivy čia buvo labai dažna lankytoja. Pardavėja pamačiusi merginą net šypteli kas kartą , kaip ir šį rytą. Nesmagu kai tokios vietos tampa jaukesnėmis nei namai, tačiau gyvenimas žiaurus ir negailestingas.
Priėjusi prie padavėjos užsisakė Didelę Lattė su karamele išsinešimui, vienoje rankoje laikė savo tapybos darbus kuriuos turėjo nunešti vienai netoliese esančiai galerijai o kita mėgino iš sijono vidinės kišenės išsitraukti telefoną, jog galėtų sumokėti už kavą.
Sunkiai bet pagaliau pavykus ir merginai apmokėjus šioji žengė žingsnį į šoną ir laisva ranka pasirėmė ant stalo laukdama savo puodelio. Kuris turėjo prabudinti jos užsimiegojusį protą.

Athena netikėjo likimu. Per penkis tūkstančius metų ji buvo supratusi, kad gali pati nulemti kaip kas pasisuks. Viskas ko reikėjo - noras. Ir noro ji tikrai turėjo. Tai, kad tamsiaplaukė šį rytą pasirodė kavinėje vos minute ankščiau, nei Elisabeth, taip pat nebuvo atsitiktinumas. Vos tik sužinojusi brolio planus, ji ėmė darbuotis, sužinodama apie šią merginą daugiau, nei ko gero ji pati žinojo. Ne tik big things, tačiau ir mažesnius, kaip kad tai, jog ji mėgsta lankytis šioje kavinėje ir tapo. Būtent Feyre pasirūpino, kad meno galeriją, kurią prieš kelis mėnesius įsigijo, norėdama atgaivinti pasenusią vietą, išsiųstų laišką su prašymu eksponuoti mero dukters darbus, Ivy.
Kol Lizė laukė savo kavos, žinodama kad ši stovi už nugaros, Athena paėmė savo juodos kavos puodelį, padėkojo baristai ir saugiai uždengė dangtelį, kad skystis neišsipiltų. Tuomet tamsiaplaukė tikslingai žengė pusę žingsnio atbulomis ir "netyčia" susidūrė su Ivy, priversdama šią iš rankų paleisti paveikslus.
-Ak! Atsiprašau.-iškarto ėmė atsiprašinėti, pritūpdama, jog padėti merginai, susirinkti daiktus.- Kokia aš nerangi.-dar pridėjo, užkišdama už ausies plaukų sruogą ir suimdama vieną iš paveikslų, kurį nužvilgė, šiek tiek stabtelėdama, it visos mintys, kurios prieš tai sukosi jos galvoje, šią akimirką būtų išgaravusios.- Wow...-tyliai sukuždėjo, neatitraukdama akių nuo paveikslo ir toliau tęsdama savo mini pasirodymą.

Kavos laukimas neprailgo, mergina už prekystalio buvo ganėtinai vikri ir jau vos po keleto minučių jau atkišo ranką su puodeliu, jog Lizė ją paimtų. Būtų taip ir padariusi, tačiau netikėtai pajuto stumtelėjimą ir netyčia iš rankų paleido visus savo  laikytus darbus. Akimirką nesupratusi kas nutiko, dar tokiu buku žvilgsniu stebėjo padavėją o tuomet tarsi atsipeikėjusi staigiai pritūpė prie jau tupinčios merginos ir ėmėsi padėti jai rinkti išsimėčiusius lapus, - Ne ne, viskas gerai , aš turbūt stovėjau per daug arti tako, - dar šyptelėjo rankose laikydama surinktus lapus, kurie nebuvo Fey rankose o tuomet pakėlė galvą ir nužvelgė merginą. Tokia lieknutė, jauna, graži. Atrodė tokia miela , - Tai.. ,- norėjo kažką protingo leptelėti pamačiusi , kaip nepažįstamoji stebi jos vieną iš gražiausių paveikslų , kurį nutapė visai neseniai,tačiau nieko nesugalvojo . Žinoma paraudusiais skruostais ištiesė ranką , jog galėtų paimti savo darbą , - Ačiū, i guess , - akivaizdu, buvo kiek susigėdusi. Lizė niekada nepasitikėjo savo gebėjimu kurti, darė tai nes siela ir kūnas šaukėsi, bet tai ką šiandien ruošėsi daryti buvo pirmas kartas gyvenime. Iš tiesų vienintelė galerija kuri matė jos darbus na ir vienintelis žmogus kuris pašalinis tai pamatė buvo ši rudaplaukė.

Miela. Tai tikrai nebuvo žodis, kuriuo kas nors kada nors būtų galėjęs įvardinti Atheną. Ji nebuvo miela. Nebuvo draugiška. Nebuvo nuoširdi. Visgi, per tiek metų ji išmoko įvaldyti visas žmogiškas emocijas ir pritaikyti jas kiekvienai situacijai. Atlikus šiokį tokį tyrimą prieš imantis veiksmų tikrai nebuvo sunku suprasti kokio tipo žmogus priverstų vieną ar kitą individą labiausiai juo pasitikėti. Ir būtent to šią akimirką Fey reikėjo iš Elisabeth pusės. Pasitikėjimo.
-Atleisk.-dar kartą atsiprašė, ištiesdama paveikslą priešais stovinčiais merginai.- Tu tikriausiai Elisabeth Laurier, tiesa?-su šilta šypsenėle veide pasiteiravo, neatitraukdama savo žalių akių tuo merginos.- Turi išskirtinį braižą, kurį sunku sumaišyti su kitais.-pridėjo, kalbėdama kiek greičiau, nei jai buvo įprasta. Žinojo, kad mirtingųjų akyse tai prideda nepasitikėjimo savimi įspūdį ir leidžia prie žmogaus jaustis maloniau. Juk visada smagu būti šalia žmogaus, kuris savimi pasitikėjo mažiau, nei tu pats.- Aš Athena. Naujoji meno galerijos savininkė. Tiesa, tikėjausi pirmą įspūdį sudaryti kiek geresnį.-nervingai nusijuokė, vėl pirštukais praslįsdama pro plaukų sruogą ir užkišdama šią už ausies.

Išgirdus komplimentą Elizabeth kiek išraudo, jos darbai buvo jos sielos veidrodis. Nerodydavo jų niekam, o dabar jie buvo pamatyti ir visai netikėtu momentu. Buvo malonu girdėti tai ką sakė Athena, todėl mergina po jos žodžiu padėkojo ir giliai įkvėpė, - Labai malonu susipažinti , - tarusi linktelėjo, - Gaila žinoma kad darbų apžvalga įvyko tokiu būdų, tačiau manau galime pratęsti mūsų pažintį ir darbus pražvelgti nuodugniau studijoje? ,- maloniai tarė. Mat kavinės darbuotojai ir susirinkę žmonės jau šnairavo į merginas,veikiausiai tai buvo įdomiausias įvykis dienoje, mat kavinukė nedidelė, žmonių daug taipogi nebūna, o vat šiandien nutiko kiek kitokia situacija, - Tik po jūsų žinoma, - viska pasakiusi parodė ranka į duris leisdama merginai praeiti pirmai, reikėjo iš čia išeiti o ir Elizabeth iš ties kiek skubėjo, po susitikimo turėjo išvykti pas tėvą, dėl kažkokių jo nenumatytų reikalų.