Prieš 1000m. Ifritai.
Ifritų atsiradimas labiausiai netikėtas. Klajūnai, pasiekę naująsias žemes, tikėdamiesi įkurti namus, užtiko kaimą, kurį buvo užpuolęs maras. Vienintelis būdas išsaugoti žemes buvo viską sudeginant, šitokiu būdu sunaikinant siaučiantį marą. Gyvų vietinių gyventojų buvo dar nemažai, tačiau atvykėliai nepagailėjo nei vieno. Kai liepsnos ėmė laižyti gyvų likusių žmonių kūnus, jie pasitiko mirtį su malda, kuri įgavo magiškų galių. Kai kaimas buvo sulygintas su žeme, Septyni žmonės prisikėlė iš dar rusenančios ugnies. Gyvi, sveiki, ir įgavę magiškų galių. Jie be gailesčio sunaikino atvykėlius ugnimi, kuri dabar buvo atsiradusių ifritų stiprybė. Atsikovoję savo žemes, su savo vade Luz priešakyje jie atkūrė kaimą, plėtė ifritų rasę, tapo vienais didingiausių to laiko padarų. Tačiau ifritams nebuvo lemta gyventi būriu, tad Luz vadovavimas greitai baigėsi, visi, troško būti stipriausiais, valdančiais, kuriančiais savo armijas. Palaipsniui ifritai išsibarstė po pasaulį, naujosiomis dienomis, tai daugiausiai pavieniai atsiskyrėliai, laisvos sielos žmonės, trokštantys būti savo pačių vadovais, o ne paklūstančiais kitiems. Tačiau Luz per tūkstantmetį bandė surinkti visus ifritus krūvon, mėgindama bausti prasižengusius, sutramdyti maištininkus, pažaboti tuos, kurie kelia aplinkiniams pavojų. Ji vis dar išliko grėsmingiausia ifrite istorijoje. Tačiau suvaldyti ugnies padarus nėra taip lengva, kai jų turima ugnis gali sunaikinti beveik visus, kurie vaikšto ant šios žemės paviršiaus..

Prieš 2000m. Vampyrai.
Prieš atsirandant vampyrams buvo morojai. Tai nuo genties pavadinimo kilusi maža žmonių rasė, kuri, tam,kad nugalėtų priešus, gėrė savo kaimo žiniuonės ir kitų žmonių kraują. Tai buvo paprasti žmonės su nepaprastomis galiomis. Kraujas juos padarė stipresniais, greitesniais, geriau matančiais tamsoje, turinčiais jautresnes uosles. Jų nepuolė ligos, jie galėjo išgyti nuo nedidelių sužeidimų, o jų gyvenimo trukmė prailgėjo trigubai. Kai gentis ir žmonės buvo saugūs, kai ramiai galėjo gyventi, kai, rodos, niekas nebegrėsė, žmonės apstojo gerti žmonių kraują. Tačiau jų genties vadui galios buvo maža. Per pilną saulės užtemimą jis nužudė jų kaimo žiniuonę, išgerdamas visą jos kraują. Tai lėmė apsinuodijimą, ir vadas mirė. Tačiau po kelių dienų jis prisikėlė vampyru. Jį akino saulės šviesa, protą valdė nepaaiškinimas įsiūtis, o gerklę spaudė alkis. Genties vadas, saugojęs savo gentį tapo jos išnykimo priežastimi. Jis išskerdė visus iki vieno. Tačiau, stebuklo, arba galbūt kai kurių gudrumo dėka, keli iš mirusiųjų žmonių prisikėlė kaip vampyrai, kurie, nužudė savo genties vadą, paliko savo kaimą ir pasileido į pasaulį, sėdami mirtį, perversdami kitus tokiais pat kaip ir jie. Per du tūkstančius metų, vampyrai išmoko valdyti savo galias, troškulį. Jie surado būdą kaip išbūti priešais saulę, socializavosi, net kūrė šeimas. Tačiau istorija nėra pamiršta, o vampyrai tapo labiausiai bijomais padarais. Dažnas jų- nepastovus, nenuspėjamas, agresyvus ir pavojingas. Sulig vampyrų atsiradimu, raganiai padėjo prisikelti medžiotojams- žmonių rasei, apdovanotiems didesne galia, jėga, tvirtumu. Medžiotojų tikslas buvo išnaikinti vampyrus, o vėliau ir visus kitus antgamtinius padarus, paverčiant pasaulį saugia vieta žmonėms.

Prieš 5000m. Dievai.
Paprastame, niekuo neišsiskiriančiame miestelyje, užgimė kitokie žmonės. Stipresni, protingesni, greitesni, turintys magiškų galių. Jie kūrė savo miestą, statė, plėtojo, kol vietoj mažo miestelio išdygo didingiausias visų laikų miestas. Dvyliktukas tapo šlovinamas miestiečių, aukštinamas, jiems buvo kuriamos dainos ir poemos. Su laiku jie buvo praminti Dievais. Tiksliau Dievais jie praminė patys save, nes tai, ką sukūrė jie, joks žmogus nebūtų sukūręs. Puikiai įvaldę savo magiją kievienas,dalį jos išsaugojo, sukurdami amžinąją ugnį. Niekas nežinojo magijos ribų, todėl, Dievai norėjo turėti "atsargų", kad nei vienas jų neliktų be savo magijos. Achilles buvo labiausiai ištroškęs valdžios ir galios, karūnavo save Dievų vadu, karaliumi, kurdamas miestui, žmonėms taisykles. Jis net išsirinko sau nuotaką, iš stipriausios žmonių šeimos- Circe. Achillesbuvo apsėstas minties kurti palikuonis, kurie, paveldėtų jų galią, šitaip prastęsiant Dievų egzistavimą. Dar prieš vestuves su išrinktąją Achilles mėgino su ja susilaukti vaikų, deja,nesėkmingai. Vaikų susilaukti negalėjo ir kiti Dievai. Tai buvo didžiausia nesėkmė jų egzistencijoje. Be giminės pratęsimo, Achilles troško ne tik valdyti žemėje, bet ir sukurti pomirtinį pasaulį, kuriame, jis taip pat galėtų valdyti ir visus mirusius. Didžiulio burto dėka, pomirtinis pasaulis buvo sukurtas. Tačiau tam teko paaukoti visą jį išdavusios sužadėtinės šeimą, bei savo paties nuosavas seseris, Deives, kurios buvo gyvos išsiųstos į pomirtinį pasaulį, jį kurti plėtoti ir valdyti, be galimybės ištrūkti. Circe, kuri buvo išskirta su savo mylimuoju Myles ir neteko savo šeimos, pavogė Dievų ugnį, pasidalindama ja su savo geriausia drauge Anna, ir artimiausiais draugais, šitaip, tampant pirmaisiais raganiais. Jie tikėjo, kad sujungę savo galias, pajėgs sustabdyti Dievus, kurie, nesiliovė griovę, skaudinę ir naikinę. Pirmosios raganos turėjo galėti susilaukti Dievų vaikų, todėl, silpniausios moterys buvo grobiamos, prievartaujamos ir net žudomas. Tai buvo juodžiausiais laikmetis miesto istorijoje. Grobiant moteris, Dievams įkliūdavo ne vien raganos, bet ir paprasti žmonės, net pirmosios žemės moterys, atklydusios į miestą visai atsitiktinai. Būtent jos galėjo išnešioti Dievų vaikus, juos pagimdyti, šitaip atirandant menadoms. Pusdieviams. Tamsos vaikams. Dievų palikuonys, turėję pratęsti Dievų liniją ir darbus, perimant jų galias, tapo vienintelė rasė gebanti sunaikinti Dievus. Tačiau to, tuo metu dar nebuvo žinoma. Juhan,vyriausiasis iš Dievų, visą laiką laikęsis nuošalyje, to daryti nebegalėjo. Jo broliai ir seserys be gailesčio naikino miestą, kurį jie statė, tad jis buvo pasiryžęs sustabdyti Dievus. Kartu su raganomis, pasitelkiant menadų galią ir kraują, jiems pavyko ištremti visus Dievus į jų pačių kurtą pomirtinį pasaulį, kur jau laukė Achilles seserys, per visą šį laiką tapusios stipresnės ir galingesnės už kitus Dievus, net, brolį. Jos pasikeitė vietomis su Dievais ir grįžo į gyvųjų pasaulį.  Tai buvo didžiausias kada nors vykęs karas, kur buvo pasitelkta tokia galinga jėga ir magija, jog tai lėmė didžiulį sprogimą. Tai, kas liko iš miesto, griuvėsiai ir pelenų krūvos,buvo saugus nuo Dievų. Likę gyvi, saugūs ir laisvi žmonės, su Juhan ir raganomis priešakyje, atkūrė miestą ir namus. Tačiau tai nebuvo pabaiga. Žinant Dievų galią nekilo abejonių, kad kada nors jie ras būdą ištrūkti. Juhan, pasiliko žemėje, išmokant raganius magijos paslapčių, parengiant juos Dievų sunaikinimui. Taip pat, Juhan sukūrė stebuklingąsias plunksnas ir išdalino jas žmonėms, rašytojams, kurių pagrindinis darbas buvo sukurti mitus ir legendas apie Dievų egzistenciją, sukuriant iliuziją, jog šie įvykiai niekuomet nebuvo tikri, apsaugant ateities kartas nuo tokio paties karo, kuris sunaikino viską aplinkui.

Prieš 5500m. Pirmieji žmonės.
Manoma, kad nuo pirmųjų klajoklių žmonių prasidėjo visa žmonija. Tačiau šis faktas niekuomet nebuvo patvirtintas. Tiesa, į pasaulį jie paleido daug žmonių, turėjo ištisas bendruomenes, kūrė kaimus. Šiai dienai pirmieji išlikę źmonės žinomi keturi. Ishah, Arya, Jah ir Jasiel, kurie per tūkstantmečius prisitaikė prie pasaulio plėtimosi, naujų technologijų, mados tendencijų ir viso kito, ką žmonija yra sukūrusi. Yra tikima, rašytojų perteikta, jog iš būtent pirmųjų žmonių, po 500 metų užgimė Dievai. Nors šie žmonės laikosi atokiai, stengiasi likti nepastebimi, jų kraujas gali būti nenugalimas ginklas, o turimos žinios gali sunaikinti pasaulį. Tie, kurie tuo tiki, trokšta surasti pirmuosius žmones, panaudojant juos kaip ginklus, saviems tikslams pasiekti.