_29m.
Baigusi socialines studijas, Ryleigh paskyrė savo gyvenimą darbui su labiausiai nepasiturinčiais. Įkūrusi ne pelno siekiančią organizaciją, jauna mergina rinko aukas badaujantiems Afrikos vaikams. Darbas,tapęs didžiausia aistra, mažų vaikų šypsenos, laimingi ir aprūpinti jų tėvai, ištisi kaimeliai ir gyvenvietės, buvo didžiausia laimė merginai, kuri suprato, dėl ko tiek daug ir sunkiai dirbo. Asmeninis gyvenimas buvo nustumtas į šoną mat per dažnas keliones į Afriką Ryleigh neturėjo laiko ir noro vaikščioti į pasimatymus ar kažkam įsiprareigoti. Jos darbas jai buvo didžiausias įsipareigojimas. Tačiau mergina niekuomet negalėjo patikėti, jog galėtų užsikrėsti pavojinga, užkrečiama ir mirtina liga- raupais. Neatslūgstant karščiavimui, Ryleigh buvo nuvežta į ligoninę, kur, greitai buvo izoliuota. Visam gyvenimui bėgant pro akis, blausiai įsivaizduojant kokia būtų buvusi jos ateitis, Ryleigh lėtai ir skausmingai merdėjo. Širdžiai sumušus paskutinius dūžius ir gydytojams konstatavus mirtį, Ryleigh kūnas buvo greitai sudegintas, norint išvengti ligos plitimo. Tačiau įvyko stebuklas, ir degantis moters kūnas prisikėlė. Ji vėl buvo gyva ir sveika, tik pati nesuprato kaip. Ligoninėje kilo sąmyšis, gydytojai, dirbę su Ryleigh negalėjo patikėti kas nutiko. Galiausiai,ligoninės valdžios šis reikalas buvo sutvarkytas, o Ryleigh, slapčia pasprukusi, vis dar bandė suprasti kas su ja atsitiko, kodėl ji gyva. Baisiausia tai, jog mergina ėmė atrasti ir kitas savo galias,kurios nevaldomai ėmė lysti į paviršių viena po kitos. Visas DuBose gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ji užsidarė savo bute, nedrįsdama išeiti į gatvę, kol, vieną dieną, keistas vyras nepasibeldė į jos duris, paaiškindamas apie tai kuo ji tapo, ir koks pasaulis iš tiesų egzistuoja už jos buto durų.

_32/200
Savais laikais garsus chemikas ir išradėjęs, drebinęs pasaulį su savo teorijomis bei atradimais, pakliuvo į antgaminio pasaulio sūkurį. Jis turėjo romaną su vampyre, užsiutino raganas, nusidėjo prieš keitėjus. Beprotiškiausias mokslininkas tapo taikiniu, o jo pačio išradimai tapo jo mirties priežastimi. Bet mirtis buvo gana trumpa, o sugrįžimas epiškas. Naujai turimos galios pavertė vyrą nesustabdomu. Jis, pagaliau galėjo stoti prieš savo priešus kaip lygus jiems, kas, padėjo Leonardo nemirti antrą kartą ir net išgyventi du šimtus metų. Pasimokęs iš praeities klaidų, Kresser nebelindo į veiksmų vidurius, mieliau, laikėsi nuošalyje, vis ieškodamas kitų ifritų, su kuriais sukurtų savo armiją. Dideli planai tik ir liko didžiais, mat niekas netroško burtis į jokias armijas, nei kariauti, nei kažką užvaldyti. Ilgus metus praleidęs Bludhaven, Leonardo atsiduria prie Ryleigh buto durų. Mergina tik ką buvo perversta, greičiausiai pasimetus ir išsigandus. Tad vyras mielai apsiėmė būti jos mentoriumi, kurio, pasirodo, jai visai reikėjo. Jis daug laiko leido su Ryleigh, tad nė pats nepastebėjo, kaip ėmė jausti merginai šiltus jausmus.

_18/1000
Viena iš septynių, originalių ifritų, kurie, dar būdami gyvi, buvo sudeginti kartu su visu kaimu ir jį užpuolusiu maru. Atrasta senųjų raganių, kurie buvo sužavėti jos ugnies magija, gavo nemirtingumo dovaną. Raganiai tikėjo, kad ši ugnis geba sunaikinti Dievus, kurie, kažkada vistiek grįš siekti keršto prieš raganius. Tačiau Asha nebuvo sužavėta tokiais raganių planais, ir net neketino būti niekieno pėstininke. Ji sudegino visus raganius, kurie apsigyveno tame pačiame kaime, neleisdama niekam kurti jos likimo. Ashai teko susitaikyti su amžinu gyvenimu, atsikratant visais, kurie troško jos galių. Tačiau išimtis buvo vienas menadas, kuris, dešimtmetį laikė ją įkaite, siekdamas išsiaiškinti kaip galima panaudoti jos galias. Asha net nepajuto kaip pamilo savo pagrobėją, net, tapo jo žmona. Tačiau šeimyninio ilgo ir laimingo gyvenimo jiems nugyventi nepavyko. Vyras išvyko ir niekada nebegrįžo, o Asha ir vėl liko viena. Ji mėgavosi gyvenimu, negalvodama apie rytojų, niekam neįsipareigodama, prie nieko neprisirišdama. Ir vos pamiršusi savo vyrą, mergina nė neįsivaizdavo, jog, jį vėl netikėtai sutiks...

_30/500
Orion buvo toks žavus, jog sugebėjo apsukti medžiotojai galvą, priverčiant ją pamesti savo pašaukimą, atsisakant visos šeimos,draugų ir palaikymo, vien tam, kad būtų su ifritu. Tačiau jam ji nerūpėjo tiek, kad jis pasiliktų tik su ja. Jis mėgavosi skirtingomis draugijomis, o labiausiai, jam patiko tos, kurios buvo priverstinės. Gasdinti ugnimi, susidorojimu, priversti bijoti savo "aukas" teikė savotišką malonumą, iškreiptos fantazijos padarui. Kraujas, nudeginimai,pjaustymai,kankinimai, surišinėjimai, ir maldavimai pasigailėti, tai buvo geriausi "vakarėliai" kokius tik Orion sugebėjo surengti. Žinoma, aukos iš vakarėlio nebeišeidavo, o miško pradžioje, prie kurio stovėjo Orion namas, buvo asmeninės jo kapinės, kur, palaidotų moterų skaičius vis augo. Pasiliko jis tik medžiotoją, kuri turėjo aklai jam paklusti, niekad neišduoti kas vyksta jo namuose bei stuvarkyti visą jo paliktą netvarką po pasismaginimų. Mergina mėgino ne kartą susidoroti su Orion, bet tai užsibaigdavo tik dar vienu nudegimo randu ant jos kūno. Jokių skrupulų neturintis vyras nežinojo žodžio gana. Medžiotoja visgi paspruko, ir ifritas jos niekuomet neberado. Šiai dienai, apsistojęs Bludhaven priemiestyje, Orion vis dar tęsia savo mirtinus vakarėlius, viliodamas nieko nenutuokiančias merginas. Toks elgesys patraukė ne tik medžiotojų, bet ir kitų padarų, ypač, kai į jo pinkles pakliuvos jauna raganaitė.

_40/1000
Buvusi karo vadė, puiki strategė, drąsi moteris, puiki vedlė, tobula žmona bei mylinti mama. Apie šią, vos virš trisdešimties atrodančią moterį būtų galima parašyti kelių tomų istoriją, jos narsą ginant savo kaimą, stiprybę bei nepalaužiamą sielą. Viena iš septynių originalių ifritų, prisikėlusi naujam gyvenimui. Per visą tūkstantmetį Luz visuomet buvo visų ifritų vadė, palaikanti tvarką taiką, sutramdanti išsišokėlius bei atsiteisianti su išdavikais. Penkis šimtus metų spračiai didėjanti ifritų rasė buvo viena galingiausių bei įtakingiausių pasaulyje, kurių bijodavo net stipriausi raganiai. Tiesa, ne visi. Prieš Luz virstant ifrite, Luz stiprybės ir karės kovingumo nepabijojęs raganius, paprašė jos rankos. Sukūrę šeimą bei susilaukę dukros, jie abu vedė savo miestelį į priekį, į naują ateitį. Tačiau neplanuota maro epidemija sujaukė visus miestelio gyventojų planus. Luz vyras bandė įkalbinti moterį išvykti kartu su dukra, kad maras jų nepaliestų, tačiau Luz net neketino palikti savo žmonių,tad vyras pasiėmęs dukrą, išvyko į kitus kraštus, kur jiem būtų saugu, o Luz nariai pasitiko mirtį kartu su kitais gyventojais. Tačiau mirtis nebuvo ilga ir skausminga, kai Luz ir dar septyni žmonės prisikėlė kaip nauja rasė, kurią, gana ilgą laiką, moteris vedė į priekį. Po penkių šimtų metų, ifritai išsibarstė pasaulyje, jie nebesigrupavo, nesibūrė į jokius kovenus ar gaujas. Tačiau Luz vistiek per šimtmečius sutikdama ifritus sugebėdavo juos suvaldyti, priversti jos bijoti, net jai paklusti. Ji buvo tai, ko visuomet reikėjo šiai rasei. Netekusi dukros ir mylimo vyro, ji pasidarė dar griežtesnė ir negailestingesnė nei iki šiol. Paskutiniu metu moters dėmesį patraukė Orion,apie kurio nesveikas fantazijas bei iškreiptus vakarėlius, Luz ausis pasiekė net iš kito pasaulio krašto. Tad moteris nieko nelaukdama atvyko pas vyrą, tam, kad visa tai baigtųsi, ir Orion nebekeltų grėsmės visai ifritų rasei.

_22m.
Kažkokiu būdu ifritė įsipainiojo į vieną iš menadų, tiksliau, Stephanie rengiamų vakarėlių. Idėjos, skleidžiamos apie Dievus, jų galią, maldas ir aukas jiems, už visų norų išpildymą, kaip padėką, pakerėjo merginą tiek, kad ifritė nusprendė tapti Stephanie partnere šioje "susitik su Dievais" misijoje. Lillian net neįsivaizdavo į ką veliasi, ar kokia katastrofa, net, pasaulio pabaiga tai gali užsibaigti. Ji niekuomet netikėjo faktais, jai labiau patiko pasakų, išgalvotų fantazijų pasaulis. Mergina į pasaulį žvelgė pro rožinius akinius, nepaisant jos galių, buvo lengvai manipuliuojama ir labai patikli. Tai buvo tai, ko Stephanie reikėjo. Netruko ilgai, kol Lillian patraukė visų miesto padarų, medžiotojų, net žmonių dėmesį. Vieni ketino ją sustabdyti ir priversti atsitokėti, kiti norėjo ją sutramdyti, treti pasinaudoti. Tačiau pirmasis Lillian surado Wyatt, kuris ketino iš naivios mergaičiukės paversti ją tikra kare. Netruko apie tai išgirsti ir Luz, kuri privalėjo visam šitam reikalui padaryti galą. Na, o pati Lillian buvo visų įvykių viduryje, ir, atrodo, šis dėmesys merginai labai patiko.

_21m
Našlaitis, augęs vaikų namuose, niekuomet taip ir nepažinęs savo tikrųjų tėvų, meilės ir tikrų namų. Nuo ankstyvos paauglystės susidėjęs su netinkamomis kompanijomis, pasinėręs į narkotikus ir alkoholį, vaikinas perdozavo, kai su kompanija nusprendė surengti vakarėlį kapinėse. Kiti jaunuoliai pabijoję, kad kas nors radęs Brayden lavoną, atsisuks į juos, ir kalėjimas, bus lengviausia bausmė, kuri galėtų jų laukti. Nieko nedvejoję, jaunuoliai apšlakstė Brayden kūną alkoholiu, ir širdžiai sudužus paskutinį kartą, vaikino kūnas jau skendo liepsnose. Neilgai trukus, jis prisikėlė, ir, lyg niekur nieko apsireiškė visiems,buvusiems kapinėse. Jis ketino atsiteisti su visais, kurie jį išdavė, iš jo kada nors tyčiojosi, ir su tais, kurie paliko jį mirtį. Savo nepaprastomis galiomis gasdinantis kiekvieną iš jų, Brayden juto nepakartojamai saldų keršto išpildymo skonį, kai jų visų akyse buvo vien baimė. Bėgant metams Brayden tapo stipriu ifritu, keršytoju skleidžiančiu baimę, užsitarnaujant pagarbą. Susipažinęs su Luz jie greitai tapo tvirtais sąjungininkais, bei, nepaisant amžiaus skirtumo, puikiais draugais, o gal ir kažkuo daugiau?

_17/500
Celeste buvo ūkininkų dukra, kurie gyveno kaimelio pakraštyje. Mylima dukra ir sesuo, apdovanota nerūpestingo gyvenimo ir gražios vaikystės. Kadangi buvo jauniausia šeimoje, seseriai teko našta mokytis ūkininkavimo,kad tėstų tėvų darbą. Tačiau Celestė visuomet norėjo būti naudinga, todėl ištvermingai dirbo kartu su visais. Tačiau vieną dieną, nuėjus prie upelio vandens, viskas pasikeitė. Celeste prisipylusi ąsotį vandens, pavargusi po darbo dieną, godžiai ėmė gerti vandenį. Jau po pirmo gurkšnio iš jos burnos ėmė veržtis putos, o ąsotėlis skambiai dužo į akmenis. Iš niekur išniręs vyras sukėlė gaisrą..
Atsibudusi Celestė nesuprato kur randasi ar kas toks yra šalia sėdintis, tamsių akių vyras. Apsidairiusi ji nepažinojo vietos, suprato tik tai, jog yra toli nuo namų, kupina nepaaiškinamos energijos. Celestė Wyatto buvo auginama kaip karė, smogikė, turinti naikinti viską aplinkui.Tai prieštaravo tyros sielos merginos prigimčiai, tačiau arba tai, arba mirtis. Mirti ji nenorėjo, ji svajojo grįžti namo. Po ilgų metų apmokymų,ji pagaliau paspruko. Vos pasiekusi gimtą kaimą, pamatė, jog čia nebėra nieko.. Pasukusi į kitą pusę, mergina patraukė po platujį pasaulį. Nors ir niekada nebuvo patenkinta tuo kas yra dabar, visgi, savo gyvenimą pašventė ifritų kūrimui, tiksliau, žmonių gelbėjimą nuo mirties.

_22m
Jeremio gyvenimas buvo paprastas, tačiau gerai sudėliotas.Baigė mokyklą aukščiausiais balais ir su pagyrimu. Planavo studijuoti mediciną, ir kada nors atidaryti savo privačią kliniką. Jis žinojo, jog priemiestyje turėsnamą, puikiai sutars su kaimynais,o būsimi vaikai norės sekti jo pėdomis. Tačiau didžius vaikino planus sujaukė nuodingas gyvatės įkandimas, lėtai merdinti jis žinojo, kad paskutinioji jau visai arti. Bet, Jeremy atmerkė savo akis, buvo gyvas sveikas ir kupinas jėgų. Negana to, ir su stebuklingomis galiomis, kurios vertė vaikiną jaustis stipresniu nei bet kada. Antras šansas gyventi būtų buvęs tobulas, jei ne nemokėjimas valdyti galių. Jis degino viską aplink, paskui jį visur sekė ugnis, kurios jis niekaip negalėjo kontroliuoti. Pamažu Jeremio mintyse ėmė lankytis noras būti mirusiu, nei kažkokia neaiškia pabaisa. Ir tik savo išgelbėtojos, Celeste dėka, kuri jį susirado ir ėmė mokyti apie tai kas yra, ką gali ir kaip save kontroliuoti, Jeremis ima pažinti pasaulį iš naujo, pasaulį kupiną daugiau paslapčių ir blogio nei kada buvo galima pagalvoti.

_29/800
Wyatto gyvenimo tikslas vos tapus ifritu- keliauti po pasaulį ir kurtis savo asmeninę armiją. Galima būtų pagalvoti, kad vyro ketinimai buvo tyri ir geri, nes žmonės buvo gelbėjami iš mirties. Tačiau visais laikais buvo priešingai. Jis išsirinkdavo stipriausius ir tvirčiausius žmones, pats jiems sukeldavo mirtį, ir tuomet grąžindavo į gyvenimą. Didžiojo plano užvaldyti pasaulį, surinkti stipriausių ifritų klaną, kurio bijotų visas pasaulis, vedamas vyras, myriop pasiuntė šimtus žmonių. Deja,nei vienas jų nebuvo aklai paklūstantys karys, nei vienas nepritarė Wyatt idealogijai ar pasaulio valdymo troškimui, tad dažniausiai vyras likdavo vienas.Celeste, buvo vienintelė, kurią pavyko apmokyti, ir kuri tęsė Wyatt darbą kuriant ifritus. Tačiau priešingai nei vyras, Celeste nežudė, ji tik gelbėjo tuos, kurie arti mirties. Penkis šimtus metų jie su Celeste išliko dviese, tvirti kaip uola, nepalaužiami, trokštantys, kad visi jų kurti ifritai kada nors grįžtų pas juos, ypač dabar, kai mieste kuriame jie gyveno, Bludhavene, pilna baisiausių seniausių klastingiausių ir pavojingiausių padarų, kur, kiekvieną dieną darosi vis nesaugiau. Mieste, kuriame, apsistojo ir viena pirmųjų ifričių,kuri, kaip Wyatt tikėjo nori perimti jo sostą ir atimti visą valdžią, valdant visus Wyatt ir Celestes kurtus ifritus.

_23/50
Damianui dar negimus, jis jau buvo nelaukiamas vaisius. Sophiai tebuvo 16 metų, kai ji buvo išprievartauta. Mergaitė troško pasidaryti abortą, tačiau tėvai griežtai to neleido daryti. Tad Sophia buvo priversta pagimdyti vaiką nuo žmogaus, kuris išniekino jos kūną ir sielą. Vos pamačiusi gimusį berniuką, Sophia visa širdimi jo nekentė. Jis priminė jai viską, ką teko patirti. Damianą augino Sophios tėvai, tačiau jokio emocinio prieraišumo jis neturėjo. Tėvai augino jį iš reikalo, o pati Sophia stengdavosi kuo vėliau grįžti namo ir kuo anksčiau išeiti, kad tik nereiktų būti su vaiku. Sulaukusi 18, Sophia susipažino su charizmatišku ir žavingu Pablo. Pablo ir Sophia negalėjo atsiplėšti vienas nuo kito, o Niccolo, rodos, apleisti dar daugiau buvo paprasčiausiai nebeįmanoma. Galiausiai mergina susituokė, pastojo ir po 9 mėnesių gimė Damiano sesuo. Tačiau ji buvo mylima, ir beprotiškai. Pablo ją lepindavo žaislų kalnais, tačiau Damianą laikė tik kaip nereikalingą vietos užėmėją. Damianas kaupė savyje visą įniršį ir pyktį, kol galiausiai visiškai įniko į narkotines medžiagas. Jau būdamas 15 svaiginosi, gėrė, įsivėlė į kompaniją, kuri tik dar labiau vedė Damianą šiuo keliu. Navarro su kiekviena diena tapo vis žiauresnis ir vis daugiau pykčio savyje laikantis žmogus. Kiekvieną dieną jis testuodavo savo limitus - kiek tablečių išgers šiandien, kiek merginų šį vakarą suvilios, kiek muštynių išgyvens. Tapo visiškas adrenalino fanatikas, žaidžiantis su mirtimi. Vienintelis žmogus, kuris nepasidavė ir tikėjo juo, buvo jo sesuo Belén. Ji visuomet padėdavo broliui įsliūkinti/išsliūkinti iš namų, skolindavo jam pinigų, nors ir Damianas priklausė tamsiam pasauliui. Visgi vienas vakaras jam buvo lemtingas - prisivartojęs, apsvaigęs ir apkvaitęs, Navarro sėdo už vairo ir nenormaliu greičiu skraidžiojo magistralėje, kai galiausiai suprato savo mirtingumą, tik jau buvo per vėlu. Neišlaikius vairo, automobilis ėmė trankytis į priešais važiuojančias mašinas, kol galiausiai nuskriejęs nuo kelio užsivertė laukuose. Damianui prireikė kelių sekundžių suprasti, kas ką tik įvyko, tačiau apsvaigusios smegenys viską dar labiau apsunkino. Kūnas buvo visiškai prispaustas, vyras negalėjo pajudėti. Bandė pirštais siekti durelių, tačiau kraujui tekant į smegenis vaizdas ėmė lietis. Pirmiausia jis užuodė ugnį. O tik vėliau ją pamatė. Užsiliepsnojusi mašina pasiglemžė dar gyvą Damiano kūną, šiam vis dar beviltiškai bandant pasprukti. Jo judesiai sulėtėjo, oda pajuodavo, vyras išleido paskutinę dejonę, kai skausmas po truputį mažėjo. Damianas nesuprato - mirė ar atgimė. Kažkoks nepaaiškinamas energijos pliūpsnis perėjo per jo kūną, kai sugebėjo išropoti iš degančio automobilio. Tą naktį Damianas praleido miške. Sveikas žmogaus protas nesugebėjo aprėpti to, kas jam nutiko. Skausmo nebejautė, jautėsi daug gyvybingesnis ir stipresnis nei prieš avariją. Po kelių dienų jis sugrįžo namo - nusiprausęs, susitvarkęs, tarsi jokios avarijos nebūta. Nusprendė, jog tai buvo stebuklas. Duris jam atidarė Belén, tačiau jos veide nebuvo matyti tos jaunatviškos šypsenos. Po akimi buvo įsitaisiusiu mėlynė, lūpa perkirsta. Paklausęs, kas su ja taip pasielgė, Damianas norėjo žengti į namus, tačiau sesuo pridarė duris. Ją sumušė Pablo, sužinojęs, jog Belén padeda Damianui. Negalėdamas pakęsti to vaizdo prieš akis, Damian prasiveržė pro seserį, norėdamas surasti Pablo ir jam atkeršyti. Nekentė to vyro, tačiau kai šis pakėlė ranką prieš jo seserį, norėjo jį užmušti. Nepaaiškinama agresija ir pyktis užvaldė Damianą, toks įtūžis, kokio niekad nejautė. Prirėmęs Pablo prie sienos, spaudė jo gerklę, kol užsidegusi Damiano ranka tiesiog išdegino jo gerklę. Netrukus užsidegė ir visas Damiano kūnas, besisvaidantis ugnies kamuoliais, kurie ėjo kiaurai Pablo kūną, iš vyro palikdami tik liekanas. Tačiau nuo tokios nevaldomos ugnies greitai įsidegė visas namas, o ugnies liepsnos prarijo ne tik Pablo, bet ir Damiano motiną kartu su sese.
Praėjus 27 metams, Niccolo antgamtiniame pasaulyje ėmė garsėti kaip vienas žiauriausių ifritų, sėjančių mirtį ir chaosą. Damianas sudarinėjo sandorius su įvairaus plauko žmonėmis ir kitomis būtybėmis. Per šiuos metus Damianas nužudė nesuskaičiuojamą skaičių žmonių, atėmė daug gyvybių, kurių net nebeatsimena. Visgi vienintelės gyvybės jis gailisi... jo sesers. Tačiau pyktis, skausmas ir nežmoniška galia aptamsino Niccolo protą, vyras tapo šaltakrauju, emocijoms nepasiduodančiu ifritu, besimėgaujančiu žmonių klyksmais. Užsispyręs narcizas, visiškas egoistas, slepiantis bet kokią asmeninę informaciją nuo visų, kadangi žino, jog bet kas gali būti panaudota prieš jį, bet kokia silpnybė. O greitu metu sustabdytas jis būti nenori.